1533 m. pavasaris

Po kelių mėnesių viskas buvo baigta. Ana, kaip paprastai susiėmusi už išsipūtusio pilvo, buvo viešai paskelbta oficialia karaliaus žmona. Tai padarė ne kas kitas, kaip jo prakilnybė arkivyskupas Kranmeris, kuris tik užsiminė apie karalienės Katerinos ir Henriko santuoką ir pasitenkino išgirdęs, kad ji niekuomet negaliojo. Karalienė netgi nedalyvavo teisme, apjuodinusiame jos vardą ir atėmusiame garbę. Katerina apeliavo į Romą ir nekreipė dėmesio į anglų sprendimą. Paskelbus nuosprendį, aš naiviai apsidairiau, manydama, kad pamatysiu Kateriną sėdinčią kur nors su raudonąja suknia, išdidžią kaip anksčiau. Bet Katerina buvo toli, rašė popiežiui, savo sūnėnui, sąjungininkams, maldavo siekti, kad byla teisingai ištirtų garbingi Romos teisėjai.

Tačiau Henrikas išleido įstatymą, dar vieną naują įstatymą, kuriame buvo sakoma, kad anglų ginčai gali būti sprendžiami tik Anglijos teismuose. Taigi teisinės apeliacijos į Romą negali būti. Prisiminiau sakiusi Henrikui, kad anglai norėtų siekti teisybės anglų teisme. Tada net nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, jog anglų teisingumas priklausys nuo Henriko užgaidų, bažnyčia taps Henriko iždu, o Taryba — karaliaus ir Anos favoritų būreliu.

Niekas per Velykų puotą neminėjo karalienės Katerinos. Atrodė, kad jos niekada nebuvo. Niekas nelaidė užuominų, kai mūrininkai atėjo nukapoti Ispanijos granatų, puošusių herbą taip ilgai, jog buvo nugairinti panašiai, kaip ten nuo amžių stūksojęs kalnas. Atsiradus naujai Anglijos karalienei niekas neklausė, kaip skamba naujasis Katerinos titulas. Niekas išvis apie ją nekalbėjo, lyg būtų mirusi taip gėdingai, kad visi stengėsi kuo greičiau moterį pamiršti.

Ana vos paėjo su karališka mantija ir deimantais bei kitokiais brangakmeniais išdabintais plaukais, šleifu, suknelės kraštu, ant kaklo ir rankų gausiai prisikabinusi papuošalų. Dvaras buvo pasiruošęs jai patarnauti, bet akivaizdžiai didelio pakylėjimo nejautė. Džordžas pasakė, kad karalius ketina karūnuoti seserį Sekminių savaitę, kuri šiais metais turėjo išpulti birželį.

— Sostinėje? — paklausiau.

— Tai bus ceremonija, kurios tikslas — nustumti Katerinos karūnaciją į šešėlį, — atsakė jis. — Tai būtina.

Viljamas Stafordas į rūmus negrįžo. Stengdamasi, kad neišduotų balsas, paklausiau dėdės, su kuriuo stebėjome kėglius mušantį karalių, ar jis paskyrė Viljamą Stafordą vyriausiuoju savo arklininku, nes labai norėčiau įsigyti kitą žirgą.

— O, ne, — dėdė suprato tiesą vos tik prasižiojau, — jo nėra. Nieko apie jį negirdėjau nuo Kalė. Tu daugiau jo nepamatysi.

Stengiausi likti rami, neaiktelėjau ir nesusiraukiau. Buvau tokia pat dvariškė kaip jis, todėl galėjau priimti antausį ir tęsti lyg niekur nieko.

— Ar išvyko į savo ūkį? — paklausiau, lyg būtų visai nesvarbu.

— Į ūkį ar pas kryžiuočius, — atsakė dėdė. — Laimingos jam kelionės!

Vėl sutelkiau dėmesį į žaidimą. Kai Henrikas gerai parito rutulį, ėmiau garsiai ploti ir šaukti „valio!” Kažkas pasiūlė lažintis, bet atsisakiau statyti prieš karalių. Ir pelniau jo šypseną. Palaukiau, kol žaidimas baigsis. Kai išaiškėjo, jog karalius nepakvies manęs pasivaikščioti, išsmukau iš minios ir nuėjau į savo kambarį.

Židinyje ugnis išblėso. Langai buvo į vakarus, todėl rytais kambarys atrodė tamsus. Atsisėdau ant lovos ir apsikamšiau drabužiais kojas, apsisiaučiau pečius antklode ir likau sėdėti it elgeta ant plyno lauko. Man buvo neapsakomai šalta. Supausi į apklotą, bet jis nešildė. Prisiminiau dienas Kalė paplūdimyje, jūros kvapą, po nugara ir apatiniuose girgždantį smėlį, Viljamo bučinius ir glamones. Tomis naktimis Prancūzijoje sapnuodavau jį ir pakirsdavau ryte nusilpusi iš ilgesio, o ant pagalvės rasdavau smėlio, pribirusio iš plaukų. Net dabar mano lūpos ilgėjosi jo bučinių.

Aš ne tuščiai žadėjau Džordžui. Sakiau, kad visų pirma esu Bolein iš Hovardų giminės. Tačiau dabar niūriame kambarėlyje, pro kurio langą buvo matyti pilki miesto mūrai ir ant Vestminsterio rūmų stogo nusileidę tamsūs debesys, staiga supratau, kad brolis klydo, kad klydo mano šeima ir pati visą gyvenimą klydau. Svarbiausia — ne būti Hovard. Svarbiausia, kad esu moteris, kuri sugeba jausti aistrą ir turi poreikį bei gebėjimą mylėti. Nenorėjau atlygio, kuriam Ana paaukojo savo jaunystę. Nenorėjau tuščio Džordžo gyvenimo žavesio. Troškau karščio, aistros ir prakaito vyro, kurį galėčiau mylėti ir kuriuo galėčiau pasikliauti. Norėjau atsiduoti jam ne dėl ko nors, o tiesiog iš geismo.

Gerai nesuvokdama, ką darau, pakilau nuo lovos ir nuspyriau šalin drabužius.

— Viljamai, — ištariau tuščiame kambaryje, — Viljamai.

Nuėjau į arklidę ir liepiau parvesti iš aptvaro savo kumelę. Pasakiau, kad ketinu joti į Hiverį aplankyti vaikų. Neabejojau, kad dėdė arklidėse turi akis ir ausis, bet vyliausi dingti, kol šita žinia jį pasieks. Dvariškiai paliko kėglių pievelę ir nuskubėjo pietauti. Tikėjausi, kad pasiseks ištrūkti, kol koks nors šnipas perduos dėdei žinią, kad jo dukterėčia paliko rūmus be palydos.

Sutemo po poros valandų. Šalta pavasario prietema atsėlino vos pastebimai ir staiga virto juoda naktimi — kaip žiemą. Buvau tik ką išjojusi iš miesto ir pasiekiau Kaningo kaimelį, kur aukštose vienuolyno sienose suradau užpakalines dureles. Pabeldžiau. Tarnai, pamatę mano žirgą, įleido mane vidun ir nuvedė į baltą pietų celę, pavaišino duona, mėsa ir sūriu, užsigerti įpylė alaus.

Ryte nuraminti alkį pasiūlė tuo pačiu, per visas mišias mano pilvas gurgė. Galvojau, kad Henrikas, užsimojęs prieš bažnyčios korupciją ir turtus, turėtų šelpti tokias bendruomenes.

Reikėjo pasiklausti kelio į Ročfordą. Tas dvaras ir žemės aplinkui nuo seno priklausė Hovardams, bet mes retai ten lankydavomės. Aš buvau tose vietose tik kartą — plaukiau upe. Neįsivaizdavau, kokiu keliu joti, bet arklidėje radau vaikiną, kuris pasakė žinąs kelią iki Tilberio. Vienuolis, dirbęs poros jojamų mulų ir kuinų prižiūrėtoju, leido berniukui palydėti mane ant seno trumpakojo arklio.

Džimis, toks buvo palydovo vardas, pasirodė esąs šaunus vaikinukas. Jis jojo be balno, įsispyręs basais kulnais į dulkinus kuino šonus ir dainavo iš visos gerklės. Buvome keista pora: benamis padauža ir dama, jojantys keliuku palei upę. Joti nebuvo lengva, dulkių ir smulkaus žvirgždo tarpus keitė purvynai. Kur į Temzę įtekėdavo upeliai, tekdavo ieškoti brastos. Pasitaikė ir apgaulingų pelkynų. Mano kumelė žvengė ir traukėsi atatupsta, pajutusi, kad kanopos klimpsta į smėlį arba smenga į maurus, tik seno Džimio kuino atkaklumas vertėją sekti iš paskos. Pietavome viename ūkyje Reinhamo kaime. Šeimininkė pasiūlė, ko turėjo: virtą kiaušinį ir juodos duonos. Džimis pasistiprino vien duona ir atrodė labai patenkintas. Desertui gavome porą džiovintų obuoliukų — vos nenusijuokiau pagalvojusi, kokių pietų netekau Vestminsteryje, kur buvo įprasta ragauti pustuzinį užkandžių ir tuziną mėsos patiekalų, patiekiamų aukso lėkštėse.

Bet nesinervinau. Pirmą kartą jaučiausi laikanti gyvenimą savo rankose ir pradėjusi pati tvarkyti savo likimą. Pirmą kartą ne paklusau savo dėdei ar tėvui, o klausiau savo troškimų. Žinojau, kad nenumaldomi troškimai nuves mane pas mylimą vyrą.

Neabejojau dėl Viljamo. Nė akimirką nepagalvojau, kad gali būti pamiršęs mane, susimetęs su kokia kaimo apskretėle ar vedęs parinktą moterį. Ne, sėdėjau ant valkties lentos ir žiūrėjau, kaip Džimis spjaudo į orą obuolio sėkleles. Apėmė pasitikėjimo savimi jausmas.

Po pietų jojome dar porą valandų ir pradėjus temti pasiekėme Grėjaus miestelį. „Tilberis toliau šiuo keliu, — patikino Džimis, — bet jeigu norite pasiekti Ročfordą už Saufendo, greičiausiai galite pasukti nuo upės į rytus.”

Grėjuje stingsojo nedidelė aludė ir, nors aplinkui nebuvo matyti jokio ūkio, radau toliau nuo kelio stovintį dvarą. Svarsčiau, gal nujoti ir pareikšti nakties užkluptos keliauninkės teisę į svetingumą. Tačiau išsigandau dėdės įtakos, apraizgiusios visą karalystę. Mane jau pradėjo erzinti pridulkėję plaukai ir purvinas veidas bei drabužiai. Džimis buvo murzinas kaip gatvės padauža, jokie namai jo neįleistų toliau nei į arklidę.

— Josime į aludę, — nusprendžiau.

Pasirodė, kad ten geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Aludė klestėjo dėl nuolatinio žmonių srauto į Tilberį ir atgal. Keliautojai iš sostinės dažnai perlipdavo į laivą, kad nereikėtų laukti potvynio arba kad baržos užvilktų jų laivus į Londono tvenkinį. Šeimininkai pasiūlė man lovą su užuolaidomis bendrame kambaryje, o Džimiui virtuvėje patiesė čiužinį. Papjovė ir iškepė vištą, prie kurios atnešė kvietinės duonos ir stiklą vyno. Netgi pavyko nusiprausti šalto vandens dubenyje, todėl bent jau veidas buvo švarus. Miegojau su drabužiais, o savo aulinius pasidėjau po galva, kad nepavogtų. Ryte nesmagiai pasijutau užuodusi savo pačios kvapą, o dieną po korsetu vis labiau niežėjo blusų sukandžiotą pilvą.

Ryte Džimį turėjau paleisti. Jis pažadėjo parodyti kelią iki Tilberio. Kelionė atgal tokiam mažam galėjo prailgti, tačiau jis atrodė nenusivylęs. Užšokęs nuo pakylos ant arklėko nugaros, paėmė iš manęs pinigėlį bei gabalą duonos su sūriu pietums. Kol mūsų keliai išsiskyrė, jojome kartu. Parodęs man keliuką į Saufendą, pats patraukė į vakarus, Londono pusėn.

Jojau viena negyvename krašte tuščia ir apleista plyne. Pamaniau, kad ūkininkauti šiame krašte būtų kitaip, negu gyventi apsuptam derlingų Kento laukų. Jojau skubėdama, bet stengiausi būti rami, žinodama, kad apleistame kelyje per pelkynus gali būti plėšikų. Iš tiesų tuščias peizažas buvo mano sąjungininkas. Čia nebuvo plėšikų, nes nebuvo ką plėšti. Nuo aušros iki vidudienio pastebėjau tik berniūkštį, baidantį karves iš neseniai pasėtų daržovių lauko, ir artoją, kuris plėšė dirvą palei pelkę, o už jo it dūmai kilo žuvėdrų pulkai.

Jojau lėtai, nes kelias vingiavo per pelkes ir kemsynus. Nuo upės vėjas nešė sūrymo kvapą. Prajojau keletą kaimelių iš molio drėbtomis trobelėmis. Porelė įsispoksojusių vaikų pasileido man įkandin šaukdami iš džiaugsmo — irgi buvo molio spalvos. Pradėjus temti pasiekiau Saufendą ir apsidairiau, kur galėčiau pernakvoti.

Pastebėjau keletą namelių, bažnytėlę ir kleboniją. Pabeldusi į duris išgirdau atbaidantį piktą šeimininkės riksmą. Pasakiau, kad keliauju, ir paprašiau priimti nakvynės, o ji labai nenorom nuvedė mane į kambarėlį, sujungtą su virtuve. Pagalvojau, kad kaip Boleinų ir Hovardų giminės atstovė galėčiau iškeikti ją už šiurkštumą, bet jaučiausi vargšė moteris, neturinti nieko, tik saują monetų ir begalinį ryžtą.

— Ačiū, — padėkojau lyg būstas atitiktų mano rangą. — Gal galėčiau gauti vandens nusiprausti ir ko nors užkąsti?

Monetų skimbtelėjimas piniginėje pakeitė moters nusistatymą. Šeimininkė atnešė man vandens ir dubenį mėsos buizos, kurios skonis ir išvaizda nepaliko abejonių, jog viralas bent dviejų dienų senumo. Buvau pernelyg išalkusi, kad kreipčiau į tai dėmesį, ir pavargusi, kad ginčyčiausi. Suvalgiau srėbalą, iššluosčiau medinį dubenėlį duonos kąsniu ir, griuvusi ant šiaudinės lovelės, išmiegojau iki aušros.

Ryte šeimininkė ėmė šluoti virtuvę, kurti ugnį, ruošti kunigui pusryčius. Pasiskolinau sausą drobulę ir išėjau į kiemą nusiprausti veido ir rankų. Nusimazgojau po vandens čiurkšle ir kojas. Aplinkui kudakavo pulkas vištų. Troškau nusimesti visus drabužius ir nusiprausti nuoga, persirengti švarius baltinius, tačiau taip pat sėkmingai galėjau norėti, kad likusias mylias mane kas nors gabentų neštuvais. Jeigu mane myli, nekreips dėmesio, kad esu apdulkėjusi. Jeigu ne, purvas bus niekis, palyginus su manęs laukiančia nelaime.

Šeimininkė per pusryčius pasmalsavo, kur keliauju viena. Ji matė mano arklį, apsiaustą ir nutuokė, kiek jie verti. Nieko neatsakiau. Įsikišau į apsiausto kišenę duonos riekę ir nuėjau prie arklio. Kai atsisėdau į balną, šūktelėjau iš kiemo.

— Gal galite parodyti kelią į Ročfordą?

— Išjokite pro vartus ir pasukite į kairę, — atsakė ji. — Tada į rytus. Po kokios valandos prijosite. Ką norite aplankyti? Boleinų šeima gyvena rūmuose.

Sumurmėjau padėką. Nenorėjau, kad moteris žinotų, jog aš, Bolein, sukoriau tokį kelią pas vyrą, kuris manęs netgi nepakvietė. Kuo labiau artėjau prie Viljamo namų, tuo labiau bijojau ir nenorėjau turėti savo įžūlumo liudininkų. Prigludusi prie savo kumelės nugaros išjojau iš kiemo, pasukau kairėn, kaip ji sakė, ir pasileidau tiesiai į tekančią saulę.

Ročfordas buvo nedidelis kaimelis kryžkelėje: vos pustuzinis namų ir karčema. Mano šeimos dvarą supo aukštas plytų mūras, už kurio plytėjo didelis parkas. Jo netgi nebuvo matyti nuo kelio. Nebijojau, kad kuris nors tarnas pamatys mane. Jeigu ir pamatytų, nepažintų.

Maždaug dvidešimties metų jaunuolis stovėjo tingiai atsišliejęs į pirkios sieną ir spoksojo į tuščią kelią. Jis buvo plokščias ir gairinamas vėjo. Ir dar atrodė labai šaltas. Jeigu tai būtų išbandymas klajojančiam riteriui, tikrai atimtų drąsą. Pakėlusi smakrą šūktelėjau žmogeliui:

— Viljamo Stafordo ūkis?

Jis ištraukė iš burnos šiaudą ir priėjo prie mano žirgo. Pasukau Džesmondą taip, kad negalėtų sugauti už jos vadelių. Kai stambaus gyvulio užpakalis atsisuko prieš jį, vyras pasitraukė ir persibraukė ranka plaukus.

— Viljamo Stafordo? — pasiteiravo sutrikęs.

Išsitraukusi pensą iš kišenės ir laikydama pirštinėtos rankos smiliumi ir nykščiu, linktelėjau.

— Naujasis ponas? — pasitikslino. — Iš Londono? Obelų ūkis, — parodė keliu tolyn. — Pasukite į dešinę, prie upės. Šiaudiniu stogu, šalia pamatysite arklidę. Prie kelio auga obelis.

Mestelėjau pinigą, o žmogėnas sugavo jį viena ranka.

— Jūs irgi iš Londono? — pasiteiravo susidomėjęs.

— Ne, — atsakiau. — Iš Kento.

Tada apsisukau ir nujojau keliu ieškodama upės, obels ir namo šiaudais dengtu stogu, prie kurio stovi arklidė.

Kelias leidosi žemyn prie upės. Pakrantėje, prižėlusioje meldų, staiga sukvaksėjo išgąsdintas ančių pulkelis ir pabaidė gervę, kuri nuplasnojo plačiais sparnais ir nutūpė tolėliau. Laukus šeimininkai aptvėrė gudobelių gyvatvorėmis, palei vandenį buvo matyti nugeltonijusios lankos. „Druska sugadino”, — pagalvojau. Arčiau kelio pievos dar buvo nurudusios po žiemos, bet pavasarį Viljamas iš jų turėtų prišienauti nemažai gero šieno.

Toliau nuo kelio, aukštėliau, buvo arimas. Grioviuose tviskėjo vanduo, todėl dirva ten, matyt, visuomet drėgna. Toliau į šiaurę pastebėjau laukus, apsodintus obelimis. Virš kelio rymojo palinkusi sena obelis žemai nusvirusiomis šakomis. Žievė nuo amžiaus tapo pilkšvai sidabrinė, šakos išsisukiojo. Tarpušakyje vešėjo žalias amalas. Impulso pagauta prijojau ir, nusiskynusi to pagoniškiausio augalo šakelę, nurisnojau takeliu į Viljamo namą.

Namelis buvo nedidelis, tarsi nupieštas vaiko. Ilgas, žemas pastatas, antrame aukšte keturi langai, pirmame — du langai ir durys. Durys buvo kaip arklidėse, padalintos ties viduriu. Spėjau, kad dar visai neseniai šito ūkininko namuose šeimynykščiai ir gyvuliai nakvodavo kartu. Prie vieno namo galo buvo įrengtas puikus arklidės kiemas, išgrįstas ir švariai iššluotas, o netoliese ganykloje ganėsi pustuzinis karvių. Prie vartų kinkuodamas pasitiko arklys. Pažinau Viljamo Stafordo ristūną — šuoliuodavo šalia manęs smėlėta Kalė pakrante. Pamatęs mus arklys sužvingo, Džesmonda atsiliepė, lyg taip pat prisiminusi saulėtas rudens pabaigos dienas.

Įspėtas triukšmo tarpduryje pasirodė šeimininkas ir, įsispendęs rankomis į šonus, stebėjo mane, atjojančią keliuku. Kai prijojau prie sodo vartų, Viljamas nepajudėjo ir nieko nepasakė. Nesulaukusi jo pasisveikinimo, nušokau žemėn be pagalbos ir pravėriau vartelius. Apsukau vadeles ant vartų stulpo ir su amalo šakele priėjau prie jo.

Supratau, kad po tokios ilgos kelionės neturiu ką pasakyti. Vos tik jį išvydau, visas ryžtas ir ketinimai išdulkėjo.

— Viljamai, — tesugebėjau ištarti ir ištiesiau amalo šakelę kaip dovaną.

— Ką? — nė nebandė man padėti ir neskubėjo prie manęs.

Nusitraukusi gobtuvą papurčiau plaukus. Staiga suvokiau, kad Viljamas nebuvo matęs manęs kitokios, kaip tik švarutėlę ir iškvėpintą. O dabar stoviu prieš jį sukąsta blusų, utėlėta, apdulkėjusi ir dvokianti savo bei arklio prakaitu, su tris dienas vilkėta suknele. Svarbiausia, nesugebanti ką nors dora pasakyti.

— Ką? — pakartojo jis.

— Atvykau ištekėti už jūsų, jeigu tebenorite.

Nesugalvojau, kaip sušvelninti žodžių stačiokiškumą.

Viljamo veidas nieko neišdavė, tik pažvelgė į kelią man už nugaros.

— Kas jus atlydėjo?

— Atjojau viena, — papurčiau galvą.

— Kas nutiko rūmams?

— Nieko, — atsakiau. — Ten gerai, kaip niekad. Jie susituokė, sesuo pastojo. Hovardai dar niekad neturėjo tokių puikių perspektyvų. Aš būsiu Anglijos karaliaus teta.

Viljamas skardžiai nusikvatojo, o nužvelgęs dulkinus mano aulinius bei jojimo kostiumą nusijuokė dar kartą. Kai vėl pakėliau akis, jo žvilgsnis buvo šiltas.

— Aš nieko neturiu, — įspėjo mane. — Esu niekas, kaip teisingai pastebėjote.

— Aš irgi tegaunu šimtą svarų per metus, — atsakiau, — bet ir tuos pinigus prarasiu, kai jie išgirs, kur išvykau. Su jumis aš irgi esu niekas.

Jis lyg norėjo mane prisitraukti prie savęs, bet susivaldė.

— Nenoriu būti jūsų skurdo priežastis, — pasakė jis. — Nenoriu, kad dėl meilės man liktumėte vargšė.

Ėmiau virpėti nuo jo artumo, iš begalinio noro, kad jis mane apkabintų.

— Tai nesvarbu, — paskubėjau atsakyti. — Prisiekiu, kad daugiau tai man nieko nereiškia.

Tai išgirdęs Viljamas išskėtė rankas. Žengiau ir kone įgriuvau jam į glėbį. Čiupęs mane prisispaudė prie savęs, godžiai bučiavo mano murziną veidą, vokus, skruostus ir lūpas, pagaliau įsisiurbė į aistringai pražiotą burną. Tada pakėlė ir pernešė per slenkstį į savo namus, pakilo laiptais į miegamąjį ir paguldė ant švarių pūkinių patalų, džiaugsmo guolin.

Atsipeikėjęs Viljamas pasijuokė iš blusų sukandimų, atrideno didelį medinį kubilą, pripylė jį vandens ir virtuvėje pastatė priešais karštą krosnį. Kol mirkau salsvame vandenyje, Viljamas tankiomis šukomis iššukavo mano plaukus. Korsetą, marškinius ir apatinius padėjo skalbti, o tada užsispyrė, kad apsivilkčiau jo marškinius ir kelnes, kurias teko apsirišti sau apie juosmenį ir pasiraitoti kaip jūreiviui. Viljamas nuvedė mano kumelę į aptvarą. Ta, atsikračiusi balno, nurisnojo prie šeimininko eržilo ir ėmė žaismingai sukiotis aplinkui jį it mergiotė. Viljamas išvirė man didelį dubenį košės su geltonu medumi, užtepė storą ragaišio riekę sviestu ir uždėjo ant jos riebaus Esekso sūrio. Jis juokėsi iš mano kelionės su Džimiu ir priekaištavo, kad išvykau be palydos, o tada vėl nusinešė į lovą ir mylėjomės, kol sutemo, ir mūsų pilvai vėl ėmė urgzti iš alkio.

Pietavome prie žvakių virtuvėje. Mano garbei Viljamas nukirto vištą ir iškepė ją ant iešmo. Apsiginklavusiai jo pirštinėmis teko sukti iešmą, kol Viljamas raikė duoną ir traukė alų, vaikščiojo į podėlį sviesto ir sūrio.

Pavalgę prisitraukėme kėdes prie ugnies ir išgėrėme į vienas kito sveikatą. Atėjo tylos valandėlė.

— Negaliu tuo patikėti, — po kurio laiko ištariau aš. — Negalvojau apie nieką daugiau, tik kaip tave pasiekti. Negalvojau apie tavo namus, negalvojau, kaip gyvensime toliau.

— O ką galvoji dabar?

— Aš ir dabar nežinau, ką galvoti, — prisipažinau. — Manau, priprasiu. Būsiu ūkininko žmona.

Viljamas pasilenkė ir įmetė durpių gabalą į ugnį, kuris įsidegęs nuo kitų ir ėmė raudonai liepsnoti.

— O tavo šeima? — pasidomėjo.

Truktelėjau pečiais.

— Palikai raštelį?

Papurčiau galvą.

— Nieko.

Jis nusikvatojo.

— O, mano meile, tai apie ką tu galvojai?

— Galvojau apie tave, — atsakiau. — Staiga supratau, kaip stipriai tave myliu. Ir galėjau galvoti tik apie tai, kad turiu tave pasiekti.

Viljamas ištiesė ranką ir paglostė man plaukus.

— Esi gera mergaitė, — patenkintas ištarė.

Sukikenau.

— Gera mergaitė?

— Taip, — nesutriko jis. — Labai.

Atsilošiau, kad būčiau arčiau jo. Viljamo delnas nuslydo nuo mano pakaušio ant kaklo. Tvirtai suspaudęs mane švelniai krestelėjo kaip katė savo kačiuką. Užsimerkusi sutirpau nuo jo prisilietimo.

— Tu negali čia pasilikti, — tyliai pasakė jis.

Aš nustebusi atsimerkiau.

— Ne?

— Ne. — Neleisdamas man prasižioti, jis kilstelėjo ranką. — Ne todėl, kad tavęs nemyliu, nes labai myliu. Ir mums reikia susituokti. Bet reikia išpešti iš to kuo daugiau.

— Kalbi apie pinigus? — paklausiau šiek tiek nusivylusi.

Jis papurtė galvą.

— Kalbu apie tavo vaikus. Jeigu ateisi pas mane neįspėjusi giminės, neturėdama niekieno paramos, savo vaikų niekada neatgausi. Daugiau jų nepamatysi.

Persmelkta skausmo suspaudžiau lūpas.

— Ana bet kada juos gali vėl iš manęs atimti.

— Arba sugrąžinti, — priminė. — Sakei, kad ji laukiasi?

— Taip. Bet...

— Jeigu susilauks sūnaus, nebereikės tavojo. Turime būti pasiruošę jį pakelti, kai Ana numes.

— Manai, pavyks jį susigrąžinti?

— Nežinau. Bet turi likti rūmuose, kad jį atsiloštum. — Viljamo ranka maloniai šildė pečius pro lininius marškinius. — Aš grįšiu su tavimi, — tarė jis. — Galiu palikti žmogų prižiūrėti ūkį vieną ar du sezonus. Karalius ras man vietą. Galėsime likti kartu, kol apsižiūrėsime, iš kurios pusės vėjas pučia. Atgausime vaikus ir persikraustysime iš rūmų čia. — Viljamas nutilo, ir aš pastebėjau, kaip apsiniaukia jo veidas. Atrodė, kad jis jaučiasi nejaukiai. — Ar čia jiems bus gerai? — pasiteiravo droviai. — Juk pripratę prie Hiverio, čia netoliese stovi didelis jūsų šeimos dvaras. Jie poniškai augę. O čia tik mažas namelis.

— Jie bus su mumis, — atsakiau paprastai. — Mes juos mylėsime, turės naują šeimą — tokią šeimą, kokios joks kilmingasis nėra turėjęs. Tėvą ir motiną, susituokusius iš meilės, kurie siekė vienas kito nepaisant turtų ir padėties. Jiems nuo to bus tik geriau, o ne blogiau.

— O tau? Juk čia ne Kentas? — paklausė jis.

— Ir ne Vestminsterio rūmai, — atsakiau. — Apsisprendžiau suvokusi, kad niekas neatstos buvimo su tavimi. Aš supratau, kad man tavęs reikia. Kad ir kiek tai kainuotų, noriu likti su tavimi.

Viljamas, spustelėjęs mane smarkiau perkėlė ant savo kelių.

— Pakartok, — sukuždėjo. — Man atrodo, kad sapnuoju.

— Man reikia tavęs, — sušnibždėjau žvelgdama į įdėmų jo veidą. — Kad ir kiek tai kainuotų, noriu likti su tavimi.

— Ar tekėsi už manęs? — paklausė Viljamas.

Užsimerkiau, atsirėmiau kakta prie jo kaklo.

— O, taip, — atsakiau. — O taip.

Mes susituokėme, vos tik išdžiūvo išskalbta mano suknelė ir apatiniai, nes aš griežtai atsisakiau eiti į bažnyčią su vyriškomis kelnėmis. Kunigas pažinojo Viljamą, todėl atvėrė bažnyčios duris jau kitą dieną ir atsainiai atliko apeigas. Man buvo vis vien. Pirmą kartą tuokiausi karališkoje Grinvičo rūmų koplyčioje dalyvaujant karaliui, o po metų santuoka tapo tik romano priedanga, pasibaigusi vyro mirtimi. Šios sutuoktuvės, tokios lengvos ir paprastos, žada visai kitokią ateitį: namus ir mylimą vyrą.

Grįžome į savo ūkį susikibę už rankų ir iškėlėme vestuvių puotą su šviežiai kepta duona ir kumpiu, kurį Viljamas išrūkė kamine.

— Man viso to reikia išmokti, — ištariau šiek tiek sunerimusi, žiūrėdama į kabančius ant gegnių likusius tris paskutinius Viljamo kiaulių kumpius.

Jis nusijuokė.

— Tai visai lengva, — tarė. — Be to, pasisamdysime merginą tau padėti. O kai gims kūdikiai, gal reikės ir poros padėjėjų.

— Kūdikiai? — paklausiau galvodama apie Kateriną su Henriku.

Jis nusišypsojo.

— Mūsų kūdikiai, — pasakė. — Noriu namų, pilnų mažų Stafordukų. O tu?

Į Vestminsterį mes išsiruošėme kitą dieną. Jau buvau išsiuntusi laiškelį vandens paštu Džordžui, kuriame prašiau pranešti Anai ir dėdei, kad susirgau. Teisinausi, kad taip išsigandau dėl karštinės, jog išvykau iš rūmų neatsisveikinusi ir likau Hiveryje, kol pasveiksiu. Tas melas buvo pavėluotas ir negalėjo įtikinti nieko, kas bent truputį mąsto, bet vyliausi, jog dabar, kai Ana pagaliau ištekėjusi už karaliaus ir laukiasi nuo jo vaiko, niekam per daug nerūpės, ką aš veikiu.

Į Londoną kartu su dviem arkliais grįžome barža. Išvykau nenoriai. Buvau pasiryžusi palikti rūmus ir gyventi su Viljamu kaime, o ne griauti vyro planus ir parsivežti jį į miestą. Bet Viljamas buvo ryžtingas. „Tu niekada nenurimsi be savo vaikų, — pasakė jis. — O aš nenoriu, kad ant mano sąžinės gultų tavo sielvartas.”

— Nenoriu, kad aukotumeisi iš gailesčio, — spyriausi.

— Mažiausiai, ko man reikia, — tai nelaiminga žmona, — linksmai atsakė jis. — Jau teko kartą joti su tavimi iš Hiverio į Londoną, prisimeni? Puikiai žinau, kokia gali būti niurzga.

Pasinaudojome potvynio banga, nuo kranto pučiančiu vėju ir greitai pasiekėme miestą. Išlipome prie laiptų į Vestminsterį. Aš užlipau laiptais į viršų, o Viljamas nuėjo išvesti į prieplauką arklių. Susitarėme po valandos susitikti ant laiptų į didžiąją menę, per tą laiką žadėjau išsiaiškinti, kas ir kaip.

Nudrožiau tiesiai į Džordžo kambarius. Nustebau radusi jo duris užrakintas, todėl pabeldžiau sutartą Boleinų ženklą ir palaukiau, kol atsilieps. Už durų kažkas sušnarėjo, durys prasivėrė.

— A, čia tu, — tarė brolis.

Kai įėjau į kambarį, seras Frensis Vestonas taisėsi liemenę.

— O, — aiktelėjau žengdama atatupsta.

— Frensis nuvirto nuo žirgo, — paaiškino Džordžas. — Ar jau gali paeiti, Frensi?

— Taip, bet, manau, dar nueisiu pailsėti, — atsakė jis žemai palinkdamas prie mano rankos ir nė žodžiu neužsiminė apie suknelę, aiškiai išduodančią, jog buvo vilkėta ne vieną dieną ir skalbta namie.

Vos tik durys už jo nugaros užsivėrė, pasisukau į Džordžą.

— Džordžai, atleisk, bet turėjau išvykti. Ar tau pavyko pameluoti už mane?

— Viljamas Stafordas? — paklausė jis.

Linktelėjau.

— Galėjau susiprasti, — tarė jis. — Dieve, kokie mes kvailiai.

— Mes? — atsargiai paklausiau.

— Tik skirtingi, — paaiškino brolis. — Nuvykai pas jį ir permiegojai, taip?

— Taip, — atsakiau nesileisdama į smulkmenas. Netgi broliui nedrįsau pranešti sukrečiančios naujienos, kad susituokėme. — Viljamas grįžo su manimi į rūmus. Ar gausi jam vietą pas karalių? Jis nebegali tarnauti dėdei.

— Galėsiu kai ką surasti, — neužtikrintai ištarė Džordžas. — Hovardo šutvė dabar labai vertinama. Bet kam jis tau rūmuose? Būsite greitai išaiškinti.

— Džordžai, prašau. Juk niekada nieko neprašiau. Anai iškilus visi gavo postus, žemių ar pinigų, o aš neprašiau nieko, tik auginti savo vaikus, bet ir tai ji atėmė iš manęs sūnų. Tai pirmas dalykas, ko prašau.

— Tave pagaus ir pasmerks, — įspėjo brolis.

— Visi turime paslapčių, — atšoviau. — Net pati Ana. Saugojau Anos paslaptis, saugosiu tavo, todėl noriu, kad ir man kai ką padarytum.

— Gerai jau, gerai, — nenoriai ištarė Džordžas. — Bet turi elgtis diskretiškai. Daugiau jokių pasijodinėjimų dviese. Ir, dievaži, neprisidirbk. O kai dėdė suras tau vyrą, turėsi ištekėti. Iš meilės ar be jos.

— Pagalvosiu apie tai, kai bus laikas, — atsakiau. — Tai surasi jam vietelę?

— Galėtų būti karaliaus durininku. Tik pasistenk, kad sužinotų, jog gavo tą vietą dėl mano malonės ir turi dirbti mano naudai išplėtęs akis ir pastatęs ausis. Dabar jis mano žmogus.

— Ne, ne tavo, — šelmiškai paprieštaravau. — Jis mano.

— Viešpatie, na ir kalė, — nusijuokė brolis prisitraukdamas mane artyn.

— O aš saugi? Ar visi patikėjo, kad išvykau į Hiverį?

— Taip, — atsakė jis. — Vieną dieną tavęs niekas nepasigedo. Tada paklausė manęs, ar be leidimo palydėjau tave į Hiverį. Saugiausia pasirodė atsakyti „taip“, kol sužinosiu, kokį velnią sumanei. Pasakiau, kad išsigandai, jog vaikai susirgo. Kai gavau tavo raštelį, jau buvau primelavęs, todėl ir likau prie pirmos versijos. Visi mano, kad išlėkei į Hiverį, o aš tave palydėjau. Tai visai neblogas melas, tegu taip ir lieka.

— Ačiū, — tariau. — O dabar eisiu persirengti, kol kas nors nepastebėjo.

— Geriau išmesk tą suknelę. Žinai, Mariana, tu esi išprotėjusi išdykėlė. Niekada nemaniau, kad taip galėtum. Tai Ana viską daro savaip. Maniau, kad elgiesi tik taip, kaip tau įsakyta.

— Tik ne šį kartą, — atsakiau ir pasiuntusi oro bučinį palikau brolį.

Susitikau su Viljamu, kaip žadėjau, tik buvo keista ir nepatogu eiti per rankos atstumą ir kalbėtis kaip nepažįstamiems, kai troškau skęsti jo glėbyje ir mėgautis bučiniais.

— Džordžas paskubėjo sukurpti man alibi, todėl esu saugi. Sako, kad gali gauti tau durininko vietą pas karalių.

— Koks karjeros šuolis! — ironiškai atsakė Viljamas. — Žinojau, kad naudinga tuoktis su tavimi. Per vieną dieną nuo ūkininko iki durininko!

— Jeigu negalvosi ką šneki, susilauksi ešafoto trinkos, — įspėjau.

Jis nusijuokęs paėmė mano ranką ir pabučiavo.

— Einu paieškoti būsto prie rūmų sienos ir galėsime kartu praleisti kiekvieną naktį, netgi jeigu dienas reikės leisti štai taip, atskirai.

— Taip, — atsakiau, — labai norėčiau.

Viljamas nusišypsojo.

— Esi mano žmona, — švelniai pasakė, — ir neketinu dabar tavęs paleisti.

Aną su savo damomis pradėjusią milžinišką altoriaus drobulę, radau karalienės apartamentuose. Vaizdas man taip priminė karalienę Kateriną, kad aš sumirksėjau ir tik tuomet pastebėjau esminius skirtumus. Anos freilinas sudarė bemaž vien Hovardų giminės atstovės arba mūsų favoritės. Gražiausia iš merginų neabejotinai buvo mūsų pusseserė Margareta Šelton, nauja Hovardų mergina rūmuose; turtingiausia ir įtakingiausia buvo Džeinė Parker, Džordžo žmona. Ir kambario atmosfera buvo kitokia: karalienė Katerina dažniausiai paprašydavo kurios nors iš mūsų paskaityti iš Biblijos arba pamokslų knygos. Ana mėgavosi muzika: kai atėjau, grojo keturi muzikantai, o viena dama pakėlė galvą ir siuvinėdama ėmė pritarti.

Be to, kambaryje buvo vyrų. Karalienė Katerina, augusi Ispanijos karaliaus dvare, griežtai padalintame į vyrišką ir moterišką pusę, visuomet laikėsi formalumų netgi po daugelio metų, išgyventų Anglijoje. Džentelmenai lankydavosi su karaliumi. Jie visuomet būdavo sutinkami ir karališkai linksminami, bet paprastai karalienės apartamentuose dvariškiai nesisukiodavo. Flirtų vieta buvo sodai ar medžioklė.

Anos apartamentuose buvo gerokai linksmiau. Kambaryje išvydau pustuzinį vyrų: seras Viljamas Breretonas padėjo Margaretai rūšiuoti siuvinėjimo šilkus pagal spalvas; seras Tomas Vajetas prie lango klausėsi muzikos, seras Frensis Vestonas žvelgė per Anos petį ir gyrė jos dygsnius, o kambario kampe Džeinė Parker kuždėjosi su Džeimsu Vaiviliu.

Kai pasirodžiau vilkėdama žalia suknia, Ana dirstelėjo į mane.

— A, grįžai, — tarė abejingai. — Vaikai pasveiko?

— Taip, — atsakiau. — Buvo tik sloga.

— Hiveryje turėtų būti smagu, — nuo lango pastebėjo seras Tomas Vajetas. — Ar paupy žydi narcizai?

— Taip, — pamelavau ir skubiai pasitaisiau: — geltonuoja pumpurai.

— Bet dailiausia Hiverio gėlelė yra čia, — pasakė žvelgdamas į karalienę seras Tomas.

Ši pakėlė galvą nuo siuvinio.

— Taip pat dar pumpuras, — dviprasmiškai pastebėjo. Damos nusijuokė kartu su ja.

Aš atsisukau į Aną. Net nepagalvojau, kad gali užsiminti apie savo nėštumą, ypač prie džentelmenų.

— O, kad būčiau maža bitelė, skrisčiau pažaisti į žiedlapius, — pratęsė temą seras Tomas.

— Ir tuojau pamatytumėte, kad gėlė jums kietai užsivėrusi, — tarė Ana. Žvitrios Džeinės Parker akys lakstė nuo vieno žaidėjo prie kito, lyg būtų sekiojusios teniso kamuoliuką. Man tas žaidimas pasirodė tiesiog kvailas laiko gaišimas, laiko, kurį galėčiau leisti su Viljamu. Dar viena scenelė nesibaigiančiame rūmų vaidinime. Dabar alkau tikro gyvenimo.

— Kada išvykstame? — paklausiau, įsiterpdama į žongliravimą žodžiais.

— Kada dvaras pradeda vasaros kelionę?

— Kitą savaitę, — ramiai atsakė Ana kirpdama siūlą. — Manau, persikelsime į Grinvičą. Kodėl klausi?

— Pavargau nuo Londono.

— Kokia tu nekantri, — nusiskundė Ana. — Ką tik grįžai iš Hiverio ir vėl nori dingti. Reikia vyro, kuris tave pažabotų, sese. Per ilgai našlauji.

Susitvardžiusi pasitraukiau prie lango, šalia sero Tomo.

— Visai ne, — atsakiau. — Matai, esu tyli kaip snaudžianti katė.

Ana nusijuokė.

— Galima pagalvoti, kad jauti antipatiją vyrams.

Išgirdusios pagiežos gaidelę, damos nusikvatojo.

— Tik nenorą.

— Niekada negarsėjai vienuolės reputacija, — sumurkė Ana. Nusišypsojau.

— Tu negarsėjai stropuolės reputacija. O dabar, matai, mes abi laimingos. Po šios replikos Ana prikando liežuvį. Mačiau, kaip renka įžeidimus, kuriais galėtų man atsakyti, pusę atmesdama, kadangi per daug nepadorūs arba yra per arti tiesos, nes pati buvo karaliaus meilužė, ne geresnė už mane.

— Dėkok už tai Dievui, — davatkiškai tarė ji ir palenkė galvą prie siuvinio.

— Amen, — atsakiau taip pat maloniai.

Laikas Vestminsteryje, Anos rūmuose, prailgo. Dienos metu su Viljamu susitikdavome tik atsitiktinai. Kaip durininkas, jis turėjo nuolat būti šalia karaliaus. Henrikas pamėgo jį, tarėsi dėl arklių ir dažnai išjodavo kartu. Pagalvojau, kaip ironiška, kad mano Viljamas, vyras, visai nesutvertas rūmų gyvenimui, staiga atsiduria tokioje malonėje. Bet karaliui patikdavo Viljamo tiesmukumas, kol neimdavo prieštarauti jo nuomonei.

Tik naktį su Viljamu galėjome likti vieni. Jis išnuomojo kelis kambarius kitapus kelio nuo rūmų, seno pastato palėpėje. Kai gulėdavome nemiegodami, girdėdavau, kaip šiaudiniame stoge savo lizduose kuičiasi miegantys paukščiai. Turėjome nedidelę lovą, stalą su dviem kėdėmis ir židinį, kuriame pasišildydavome iš rūmų atsineštus pietus. Daugiau mums nieko nereikėjo.

Kiekvieną rytą pakirsdavau auštant nuo jo prisilietimo, mėgaudamasi vyro šiluma ir svaigiu odos kvapu. Niekada anksčiau nemiegojau su vyru, kuris mylėjo mane pačią, o tai be galo svaigino. Niekada negulėjau su vyru, kurio prisilietimą dievinau, ir to nereikėjo slėpti, nereikėjo jo aukštinti ar prie jo derintis. Tiesiog mylėjau Viljamą taip, lyg būtų pirmas ir vienintelis mano mylimasis, o jis mylėjo mane taip pat paprastai, su tokia aistra, jog stebėjausi, kad visus tuos metus naudojausi netikru tuštybės ir aistros pinigu nežinodama, jog yra ir kita, gryno aukso valiuta.

Anos karūnavimą aptemdė aršus kivirčas su mūsų dėde. Aš buvau sesers kambaryje. Dėdė puolė Aną, keikdamas, jog per savo pasipūtimą ši pamiršusi, kas ją taip iškėlė. Ana, erzinančiai patenkinta savimi, uždėjo ranką ant savo iškilusio pilvo ir atsakė, kad puikiai žino apie savo išsipūtusį kūną ir kas dėl to kaltas.

— Po galais, Ana, kada nors prisiminsi savo šeimą! — prisiekė dėdė.

— Kaip galėčiau pamiršti? Jie sukiojasi apie mane kaip vapsvos apie medaus puodą. Kur pastatau koją, užkliūvu už vieno iš jūsų, prašančio dar vienos privilegijos.

— Aš neprašau, — atšovė dėdė. — Aš turiu teisę.

Tai išgirdusi Ana pakreipė galvą.

— Tik ne į mane! Jūs kalbatės su savo karaliene.

— Kalbuosi su dukterėčia, kuri, jeigu ne aš, būtų išprašyta iš rūmų, nes sutepė savo vardą permiegojusi su Henriu Persiu, — spjovė jis.

Lyg ketindama užvožti, sesuo pašoko.

— Ana! — sušukau. — Sėsk! Nurimk! — Pasižiūrėjau į dėdę. — Jos negalima liūdinti! Kūdikis!

Dėdė pažvelgė į ją kaip žmogžudys, bet susitvardė.

— Žinoma, — atsakė mandagiai. — Sėskis, Ana. Nurimk.

Ji sudribo į savo krėslą.

— Niekada to neminėkite, — sušnypštė Ana. — Prisiekiu, jeigu vėl iškelsite tą seną šmeižtą, išgrusiu iš rūmų, nepaisydama, kad esate dėdė.

— Esu grafas maršalas, — iškošė jis. — Buvau vienas iš kilmingiausių Anglijos vyrų, kai dar gulėjai vystykluose.

— O prieš Bosvorto mūšį jūsų tėvą uždarė į Tauerį, nes buvo išdavikas, — triumfuodama baigė Ana. — Nepamirškite, kaip aš nepamiršau, kad kartu esame Hovardai. Jeigu nesate mano pusėje, aš nesu jūsų. Vieną dieną galite atsidurti Taueryje, užteks ištarti žodį.

— Ištark, — sviedė jis ir išėjo iš kambario nenusilenkęs.

— Nekenčiu jo, — tyliai pasakė Ana. — Pasistengsiu, kad virstų tuščia vieta.

— Negalvok taip, — suskubau pasakyti, — tau jo reikia.

— Man nieko nereikia, — atšovė ji. — Karalius mano vienos. Turiu jo širdį, turiu aistrą ir nešioju jo sūnų. Man nereikia nieko.

Ginčas tarp dėdės Hovardo ir Anos dar nebuvo pamirštas, kai šis atvyko palydėti karalienę į karūnavimą Londone. Tai turėjo būti, anot Džordžo, puikiausias karūnavimas, kokį kas nors buvo regėjęs. Ana liepė nudeginti granatų kryžių nuo karalienės Katerinos baržos, lyg Katerina būtų buvusi uzurpatorė, o ne teisėta karalienė. Jų vietoje atsirado Anos herbas su inicialais, apsivijusiais Henriko inicialus. Žmonės netgi iš to šaipėsi, skaitė kaip „ha ha” ir sakė, kad Ana juokiasi iš Anglijos vargšų. Visur puikavosi naujosios karalienės Anos šūkis — Pati laimingiausia. Netgi Džordžas prunkštelėjo pirmą kartą jį išgirdęs. „Ana laimingiausia? — paklausė.

— Gal kai taps Dangaus karaliene, nustūmusi į šalį pačią Mergelę Mariją.”

Baržomis, puoštomis aukso, baltomis ir sidabro spalvų vėliavomis, nuplaukėme į Londono Tauerį. Karalius laukė mūsų prie didžiojo uždurio. Kol Ana išlipo, barža sustojo. Galėjau stebėti seserį kaip nepažįstamąją. Ji pakilo iš sosto ir nuplaukė trapu tartum būtų apsigimusi karalienė. Buvo pasipuošusi nepaprasta sidabro ir aukso brokato suknia, pečius siautėsi kailine pelerina. Visai nepriminė sesers, nebuvo panaši į jokią mirtingą moterį. Elgėsi taip, lyg būtų didžiausia karalienė, kokią kada nors regėjo pasaulis.

Dvi naktis praleidome Taueryje. Pirmą vakarą vyko prašmatnūs pietūs ir pobūvis, kurio metu Henrikas, pažymėdamas iškilmingą dieną, dalijo apdovanojimus. Jis įšventino aštuoniolika Pirties ordino riterių ir išdalijo tuziną riterio titulų, tris skyrė mėgstamiausiems kamerdineriams, tarp jų ir mano vyrui. Viljamas susirado mane po to, kai karalius palietė kalaviju jo petį ir leido prisiekti ištikimybę bučiniu. Jis išsivedė mane šokti. Įsimaišę minioje galėjome tikėtis, jog niekas nepastebės karalienės sesers, šokančios su kamerdineriu.

— Nagi, mano ponia Staford, — tyliai pasidomėjo jis, — kaip jūsų ambicijos?

— Suvešėjo, — atsakiau. — Iškilsi kaip Hovardų giminės atstovas, neabejoju.

— Iš tiesų džiaugiuosi dėl to, — pasakė pakuždomis, kai sustojome stebėti porą rato viduryje. — Nenoriu, kad ištekėjusi už manęs prarastumei savo padėtį.

— Būčiau tekėjusi už tavęs, netgi jeigu būtum valstietis, — atsakiau tvirtai.

Jis nusijuokė.

— Mano meile. Mačiau, kaip nusiminei dėl blusų įkandimų. Nemanau, kad būtum tekėjusi už valstiečio.

Jau sukausi nusijuokti, bet susidūrusi su piktu brolio, šokančio su Margareta Šelton, žvilgsniu, išsyk susitvardžiau.

— Džordžas mus stebi.

Viljamas linktelėjo.

— Geriau pasirūpintų savimi.

— Kodėl gi?

Atėjo mūsų eilė šokti. Viljamas išsivedė mane į rato vidurį ir pradėjome šokti poroje: trys žingsniai į vieną pusę, trys — į kitą. Tai buvo viliojimo šokis, kurį sunku atlikti nepriartėjus ir nežiūrint vienas kitam į akis. Vis turėjau sau priminti, kad neišsiduočiau susižavėjusi vyriškiu. Viljamas nebuvo toks apdairus. Kaskart, kai vogčiomis dirsteldavau į jį, pamatydavau žiūrintį taip, lyg norėtų mane suvalgyti. Palengvėjo, kai apsukę ratą pralindome pro rankų arką, ir vėl visi išsiskirstė poromis.

— Ką sakei apie Džordžą?

— Bloga draugija, — trumpai burbtelėjo Viljamas.

Aš garsiai nusijuokiau.

— Jis yra Hovardas, karaliaus draugas, — atsakiau. — Privalo būti blogoje draugijoje.

Pastebėjau, kad Viljamas keičia taktiką.

— A, vadinasi, tai niekis.

Muzikantai sugrojo paskutinę natą. Nusitempiau Viljamą į salės šoną.

— Dabar atvirai pasakyk, ką turėjai galvoje.

— Seras Frensis Vestonas amžinai greta jo, — paragintas ėmė pasakoti Viljamas. — O jo reputacija prasta.

Aš suklusau.

— Tai nieko daugiau, tik jaunuolio šėlionės.

— Daugiau, — nesileido į plačius aptarinėjimus mano vyras.

— Kas daugiau?

Viljamas apsidairė, lyg norėtų sprukti nuo tardymo.

— Girdėjau, kad jie meilužiai.

Aš sulaikiau kvapą.

— Tu žinojai?

Linktelėjau, nieko nesakydama.

— Dėl Dievo, Mere. — Viljamas atsitraukė nuo manęs ir vėl grįžo. — Ir nieko nepasakojai? Tavo brolis labai nuodėmingas, o man nesakai?

— Aišku, kad ne, — šūktelėjau. — Ir nesirengiu jo gėdytis. Jis yra mano brolis. Juk gali pasikeisti.

— Tai tu ištikimesnė jam negu man?

— Vienodai abiem, — atšoviau. — Viljamai, Džordžas — mano brolis. Esame trys Boleinai, mes reikalingi vienas kitam. Trise žinome tuzinus, dešimtis dalykų, kurie yra didžiausios paslaptys. Nesu vien tik ledi Staford.

— Tavo brolis pederastas! — sušnypštė Viljamas.

— Ir vis tiek jis mano brolis! — griebiau vyrą už rankos negalvodama, jog mus gali pamatyti, ir nusitempiau į lango nišą. — Jis yra pederastas, mano sesuo — kekšė ir galbūt nusikaltėlė, o aš šliundra. Mano dėdė yra didžiausias melagis, tėvas — išverstaskūris, mano motina... dievaži, sakoma, kad ji turėjo karalių anksčiau, nei mes abi! Visa tai tu žinojai arba galėjai numanyti. Tai pasakyk, ar nesu tau per prasta? Aš žinojau, kad esi niekas, ir vis tiek pas tave atvykau. Jeigu nori šiame dvare iškilti, teks susitepti rankas mėšlu arba krauju. Man teko to išmokti jau tada, kai buvau maža mergaitė. Ir tu gali, jeigu turi drąsos.

Viljamą nustebino mano užsidegimas. Jis pasitraukė giliau į nišą įtraukdamas ir mane.

— Nenorėjau tavęs užgauti.

— Džordžas — mano brolis. Ana — mano sesuo. Kad ir kas, jie mano giminės.

— Abu gali tapti tavo priešais, — įspėjo Viljamas.

— Tebūnie mirtini mano priešai, bet vis tiek liks brolis ir sesuo, — atsakiau.

Nutilome.

— Giminė ir priešai vienu metu?

— Galbūt, — tariau. — Viskas priklausys nuo to, kiek šiame lošime bus pastatyta.

Viljamas linktelėjo.

— Ką apie Frensį Vestoną šneka? — paklausiau ramiau. — Ką girdėjai?

— Ačiū Dievui, dar plačiai nepasklido, bet kalbama, kad dvare yra slaptas dvaras, tavo sesers dvaras, artimų bičiulių, kurie tarpusavyje yra meilužiai, ratas. Seras Frensis, seras Viljamas Breretonas. Aršūs lošėjai, šaunūs raiteliai, vyrai, kurie bet ką padarytų už iššūkį, už tai, kas suteikia jiems jaudulį ar pasitenkinimą... ir Džordžas tarp jų. Jie visuomet sukiojasi apie karalienę, jos kambariuose susitikinėja, flirtuoja ir žaidžia. Todėl Ana taip pat kompromituojama.

Pažvelgiau per salę į savo brolį. Jis buvo pasilenkęs per Anos sosto atkaltę ir kažką kuždėjo jai į ausį. Mačiau, kaip sesuo pakelia galvą ir sukikena.

— Toks gyvenimas sugadintų šventąjį, ką jau kalbėti apie jauną vyrą.

— Džordžas troško tapti kariu, — liūdnai ištariau. — Kilniu kryžiuočiu, riteriu baltu skydu, triuškinančiu kitatikius.

Viljamas papurtė galvą.

— Jeigu pavyks, mes apsaugosime mažąjį Henrį nuo šito, — tarė.

— Mano sūnų?

Jis linktelėjo.

— Mūsų sūnų. Pasistengsime suteikti jam prasmingą gyvenimą — be dykinėjimo ir malonumų ieškojimo. O tu geriau įspėk savo brolį ir seserį, kad jų draugų ratas tapo apkalbų taikiniu, kad apie Džordžą pliurpiama daugiausia.

Ana kitą dieną įžengė į sostinę. Padėjau jai pasipuošti balta suknele su baltu apsiaustu ir balto šermuolėlio mantija. Pasileidusi juodus plaukus ant pečių, užsidėjo aukso vainiką su auksiniu šydu. Į Londoną įvažiavo karieta, traukiama dviejų baltų ponių. Penkių Uostų baronai nešė aukso brokato baldakimą virš jos galvos, visas dvaras gražiausiais apdarais sekė įkandin jų. Buvo įrengtos triumfo arkos, vynu trykštantys fontanai, kiekvienoje sustojimo vietoje skambėjo ištikimybę prisiekinėjančios poemos, tačiau procesija judėjo per šiurpiai tylų miestą.

Margareta Šelton žingsniavo šalia manęs Anos svitoje. Kai pasukome į siauras gatveles katedros link, tyla darėsi vis grėsmingesnė.

— Dieve švenčiausias, kaip klaiku, — sumurmėjo Margareta.

Londonas buvo niūrus, gatvėse būriavosi tūkstančiai, bet nemojavo vėliavomis, nelaimino ir nešaukė Anos vardo — spoksojo lyg trokšdami pamatyti moterį, kuri taip pakeitė Angliją ir karalių, pagaliau kuri pasisiūdino iš karalienės mantijos sau suknelę.

Ana sostinėje buvo sutikta šaltai. Antrąją dieną karūnavimas buvo ne geresnis. Šį kartą ji vilkėjo tamsiai raudono aksomo suknelę, apsiūtą minkščiausiu balto šermuonėlio kailiuku, purpuro mantiją ir žvelgė piktu it griaustinis veidu.

— Negi nesi laiminga dabar, Ana? — paklausiau tiesindama jos šleifą.

Ji išsišiepė dirbtina kaukės šypsena.

— Pati laimingiausia, — su kartėliu pacitavo savo šūkį. — Laimingiausia. Juk turėčiau būti, ar ne? Turiu viską, ko troškau, ir tik aš vienintelė nuo pradžios iki galo tikėjau, kad tai gausiu. Esu karalienė, esu Anglijos karaliaus žmona. Nuverčiau Kateriną ir užėmiau jos vietą. Turiu būti laimingiausia moteris pasaulyje.

— Ir jis tave myli, — pridūriau galvodama, kaip mano gyvenimas pasikeitė tapus doro žmogaus mylimąja.

Ana patraukė pečiais.

— O taip, — atsakė atsainiai ir palietė savo pilvą. — Jeigu tik žinočiau, jog tai berniukas. Jeigu būčiau karūnuota ir nešiočiau princą.

Jausdamasi nepatogiai dėl tokio intymumo, švelniai paglosčiau jai petį. Kai nustojome kartu miegoti, retai kada liesdavome viena kitą. Kadangi Ana turėjo galybę tarnaičių, nebešukavau jai plaukų ir nevarsčiau korseto. Ji liko artima Džordžui, bet man atšalo; o mano sūnaus vagystė stojo tarp mūsų neišsakyto apmaudo siena. Buvo keista, kad Ana parodė man savo silpnumą. Buvo pasislėpusi po išorišku karalienės blizgesiu it skulptūrėlė po glazūra.

— Nebeilgai laukti, — švelniai pasakiau.

— Trys mėnesiai.

Į duris kažkas pabeldė. Ant slenksčio pasirodė Džeinė Parker iškaitusiu nuo susijaudinimo veidu ir padarė reveransą.

— Jūsų didenybe! Maldauju atleisti! Atėjau pranešti, kad mes laukiame jūsų didenybės.

— Aš pasiruošusi, — atsakė Ana ir atsistojo. Kitos palydos damos sugužėjo į kambarį ir sustojo į ilgą vorą. Pataisiusi galvos apdangalą, paskleidžiau ilgus juodus Anos plaukus ant pečių.

Mano sesuo, Boleinų mergaitė, eina užsidėti Anglijos karalienės karūnos.

Anos karūnavimo naktį praleidau su Viljamu savo miegamajame, Taueryje. Lova turėjau dalintis su Margareta Šelton, bet ji šnipštelėjo, kad nebus visą naktį, kol rūmuose vyks puota. Todėl mes su Viljamu įsmukome į mano kambarį, užsirakinome duris, įmetėme rąstigalį į židinį, tada lėtai, neskubėdami nusirengėme ir aistringai pasimylėjome.

Naktį pabudę vėl mylėjomės, paskui užsnūdome palaimingu miegu, o prieš penkias ryto, kai ėmė brėkšti, abu jautėmės maloniai nuvargę ir mirštantys badu.

— Eime, — pasakė jis man. — Paieškosime ko nors užkrimsti.

Užsimetėme drabužius, aš apsisiaučiau apsiaustą su gobtuvu, paslepiančiu veidą, ir išėjome iš miegančio Tauerio į sostinės gatves. Atrodė, kad pusė Londono vyrų tyso grioviuose girti, pripampę nemokamo vyno iš fontanų, skirtų Anos triumfui pažymėti. Visą kelią į Minorių kalvą lipome per tysančius kūnus.

Ėjome susikibę rankomis, nebijodami, kad mus kas nors pastebės mieste, apkvaitusiame nuo gėrimo. Viljamas nusivedė prie kepyklos ir atsitraukė pasižiūrėti, ar iš kreivo kamino virsta dūmai.

— Užuodžiu duoną, — pasakiau pauosčiusi orą ir nusijuokiau iš savo alkio.

— Pasibelsiu, — tarė Viljamas ir kumščiu padaužė į šonines duris.

Iš vidaus atsiliepė prislopintas šūktelėjimas, ir duris atlapojo vyras miltuotu įraudusiu veidu.

— Gal turite parduoti kepalą duonos ir dar ką nors pusryčiams? — paklausė Viljamas.

Dienos šviesoje vyras sumirksėjo.

— Jeigu turite pinigų, — gudriai atsakė. — Dievaži, savo visus prauliojau.

Įžengėme į kepyklą. Viduje buvo šilta, maloniai kvepėjo. Viskas, netgi stalas ir kėdės, buvo nuklota plonu miltų sluoksniu. Viljamas, nušluostęs kėdę apsiaustu, pasodino mane.

— Duonos. Porą taurių alaus. Damai vaisių, jeigu turite. Porą virtų kiaušinių, gal dar kokio kumpio? Sūrio? Ko nors skanaus.

— Ką tik pašoviau pirmą partiją, — sumurmėjo vyras. — Pats dar nenuraminau alkio kirmino. Kur dar lakstysiu raikyti kumpį...

Sidabro pinigėlio skimbtelėjimas ir blizgesys viską pakeitė.

— Podėlyje turiu gardaus kumpio ir sūrio, kurį suslėgė mano pusbrolis. Ką tik iš kaimo, — sučiulbo kepėjas. — Žmona atsikels ir pati įpils jums alaus. Ji puiki aludarė, Londone gardesnio nerasite.

— Dėkui, — maloniai atsakė Viljamas ir apglėbdamas per liemenį, atsisėdo šalia manęs.

— Jaunavedžiai? — pastebėjęs, kaip Viljamas žvelgia į mane, pasidomėjo traukdamas kepalus iš krosnies šeimininkas.

— Taip, — atsakiau.

— Tegu taip visada, — palinkėjo jis neužtikrintai ir permetė kepalus ant medinio prekystalio.

— Amen, — tyliai ištarė Viljamas ir prisitraukęs mane pabučiavo į lūpas. Tada tyliai sukuždėjo į ausį: „Taip aš mylėsiu tave amžinai.”

Viljamas palydėjo mane prie nedidelių vartelių į Tauerį, o tada nusileido prie upės, nusamdė valtį ir pats įplaukė pro šliuzą. Margaretą Šeldon radau mūsų kambaryje, bet ji buvo taip užsiėmusi savo šukuosena ir suknele, kad nenusistebėjo, kur taip anksti, iš pat ryto, vaikštinėju. Panašu, kad pusė rūmų šįryt atsibudo ne savo lovose. Anos, meilužės, kuri tapo žmona, pasiekimas įkvėpė kiekvieną šalies pasileidėlę.

Nusiprausiau veidą, rankas ir pasiruošiau lydėti Aną kartu su kitomis freilinomis į rytmetines pamaldas. Ana pirmąją karaliavimo dieną apsirengė tamsią suknią, užsimetė brangakmeniais nusagstytą gobtuvą, dusyk apie kaklą apsuko ilgą perlų vėrinį. Tebenešiojo ir „B” formos kaklo papuošalą. Rankose laikė auksu aptaisytą maldynėlį. Mane pamačiusi linktelėjo, ir aš žemai pritūpusi nusekiau įkandin jos suknelės krašto, lyg man tai būtų buvusi didžiausia garbė.

Po mišių ir pusryčių su karaliumi Ana ėmėsi savo ūkio pertvarkos. Dauguma karalienės Katerinos tarnų prisiekė jai savo ištikimybę, kaip ir dauguma freilinų, kurios buvo labiau linkusios laikytis naujos kylančios žvaigždės nei nustumtos karalienės. Mano akį užkliudė Seimur pavardė.

— Pasikvietei Seimurų merginą į savo freilinas? — paklausiau nustebusi.

— Kurią? — tingiai pasiteiravo Džordžas prisitraukdamas artyn sąrašą. — Girdėjau, kad ta Agnesė yra baisi kekšė.

— Džeinę, — atsakė Ana. — Pas mane liks teta Elžbieta, pusseserė Marija. Manau, Hovardų pakaks, kad nusvertų vienos Seimurų atstovės įtaką.

— Kas paprašė jai vietos? — parūpo Džordžui.

— Visi prašo, — numojo ranka Ana. — Visi, visą laiką. Pamaniau, kad viena dvi moterys iš kitos stovyklos bus kaip duoklė. Hovardai negali visko susigrobti.

Džordžas nusijuokė:

— Kodėl ne?

Ana atstūmė kėdę nuo stalo ir atsidususi uždėjo ranką ant pilvo. Džordžas sukluso.

— Pavargai? — paklausė.

— Diegliai. — Ji pasisuko į mane. — Juk tai nieko nereiškia, ar ne? Kai nudiegia. Taip?

— Mane visai rimtai varstė skausmas, kai laukiausi Katerinos, bet gimė išnešiota ir lengvai.

— Bet tai juk nereiškia, kad bus mergaitė, ar ne? — nerimastingai pasiteiravo brolis.

Pažvelgiau į juos abu. Vienodos ilgos Boleinų nosys, pailgi veidai ir žibančios akys. Tie patys bruožai, kuriuos mačiau savo veidrodyje visą gyvenimą, tik plėšrumas nebuvo toks ryškus.

— Nusiramink, — švelniai atsakiau Džordžui. — Nėra pasaulyje priežasties, kodėl Ana negalėtų pagimdyti nuostabiausio sūnaus. O nerimauti yra blogiausia, ką ji galėtų daryti.

— Tas pat, jeigu lieptum nekvėpuoti, — atšovė Ana. — Atrodo, kad pilve nešioju visos Anglijos ateitį. O karalienė prarado vieną kūdikį po kito.

— Nes Katerina nebuvo teisėta karaliaus žmona, — ėmė raminti brolis. — Jų santuoka niekada nebuvo galiojanti. Aišku, kad Dievas padovanos tau sūnų.

Ana tylėdama ištiesė rankas per stalą. Džordžas stipriai jas suėmė. Žvelgiau į juos, vis dar ambicingus smulkaus lordo, pagavusio laimės paukštę už uodegos, vaikus. Žiūrėjau ir džiaugiausi, kad to išvengiau.

Kiek palaukusi tariau.

— Džordžai, girdėjau apie tave gandų, kurie nedaro garbės.

Jis šelmiškai dėbtelėjo.

— Eik jau!

— Tai rimta, — atsakiau.

— Ir kieno gi klauseisi? — atšovė jis.

— Dvaras kuždasi. Sako, kad seras Frensis Vestonas priklauso palaidam ratui, į kurį esi įtrauktas ir tu, — paaiškinau.

Džordžas metė žvilgsnį į Aną, ar ta žino.

Sesuo klausiamai pasižiūrėjo į mane. Akivaizdu, kad apie tai ji girdi pirmą kartą.

— Seras Frensis yra ištikimas draugas.

— Tai karalienės žodžiai, — bandė pajuokauti Džordžas.

— Todėl, kad ji nežino pusės to, ką žinai tu, — atšoviau.

Ana įsitempė.

— Aš turiu likti tobula, — pareiškė ji. — Negaliu leisti, kad kas nors ką nors kuždėtų karaliui prieš mane.

Džordžas paglostė seseriai ranką.

— Nieko nėra, — nuramino. — Nebijok. Pora pašėlusių naktų, pernelyg daug vyno. Pora nedorovingų moterų ir stambių lošimų. Niekada nesukompromituosiu tavęs, Ana, pažadu.

— Ne tik tai, — tariau. — Kalba, kad seras Frensis yra Džordžo meilužis.

Ana išplėtė akis, iškart pasisuko į brolį.

— Juk ne, Džordžai?

— Žinoma, ne, — ramindamas sugniaužė jos ranką.

Tada Ana šaltai nudelbė mane.

— Nebenešk daugiau tų šlykščių savo istorijų, Mere, — pasakė ji. — Esi ne geresnė už Džeinę Parker.

— O tu geriau pasisaugok, — įspėjau brolį. — Bet koks tavo purvas prilimpa prie mūsų visų.

— Nėra jokio purvo, — atsakė Džordžas nenuleisdamas akių nuo Anos.

— Visiškai nieko.

— Pasistenk, kad taip būtų, — pasakė ji.

— Visiškai nieko, — pakartojo brolis.

Palikę seserį ilsėtis nuėjome prie kitų dvariškių, mėtančių su karaliumi žiedus į taikinį.

— Kas tau pasakė apie mane? — griežtai paklausė Džordžas.

— Viljamas, — prisipažinau. — Jis nesistengė paskleisti gando. Žinojo, kad dėl tavęs išsigąsiu.

Džordžas nerūpestingai nusijuokė, bet balse aš išgirdau nenatūralumą.

— Aš myliu Frensį, — prisipažino jis. — Nėra pasaulyje puikesnio žmogaus. Drąsesnis, mielesnis, geresnis už jį niekada negyveno... ir negaliu suvaldyti savo aistros.

— Myli jį kaip moteris? — paklausiau jausdamasi nejaukiai.

— Kaip vyras, — linksmai pataisė. — Daug aistringiau.

— Džordžai, tai klaiki nuodėmė. Jis sudaužys tau širdį. Tai pražūtingas kelias. Jeigu tik žinotų mūsų dėdė...

— Jeigu kas nors sužinotų, aš žlugęs.

— Negi negali liautis su juo susitikinėti?

Kreivai šypsodamasis Džordžas atsisuko į mane.

— O tu gali nustoti susitikinėti su Viljamu Stafordu?

— Tai ne tas pat! — užprotestavau. — Tai, apie ką kalbi tu, nėra tas pat! Nieko panašaus. Viljamas myli mane garbingai ir ištikimai. Ir aš myliu jį. O tai...

— Nesi be nuodėmės, tiesiog tau pasisekė, — šiurkščiai atšovė brolis. — Laimė pamilti tą, kuris laisvas atsakyti meile. Man ne taip. Tik geidžiu jo, geidžiu ir laukiu, kol ta aistra išblės.

— Ar išblės? — paklausiau.

— Turėtų, — atsakė jis apgailestaudamas. — Viskas, ko kada nors pasiekiau, anksčiau ar vėliau virsdavo pelenais. Kodėl dabar turėtų būti kitaip?

— Džordžai, — tariau tiesdama ranką. — Oi, mano broli...

Jis pažvelgė į mane veriančiu Boleinų žvilgsniu.

— Ką?

— Tai bus tavo pražūtis, — sušnibždėjau.

— Galbūt, — nerūpestingai atsakė jis. — Bet Ana išgelbės. Ana ir mano sūnėnas karalius.